Pranciškus pasmerkė situacinę etiką, bet vėliau ją propaguoja

Pranciškus savo jėzuitų kelionės metu į Tailandą sakė, kad į skyrybų dalyvių, kurie (neteisėtai) susituokia, problemą galima atsakyti dviem būdais:

„Kazuistiniu būdu, kuris, deja, nėra krikščioniškas, net jei jis gali būti bažnytinis; arba pagal Bažnyčios Magisteriumą, kaip aštuntajame Amoris Laetitia skyriuje, tai yra kelionė, palydėjimas ir išmonė ieškant atitinkamų sprendimų. Tai neturi nieko bendro su situacine etika, verčiau su didžiąja Bažnyčios moralės tradicija.“ (Nuorašas: LaCiviltaCattolica.it, gruodžio 5 d.)

Pranciškus klysta kiekvienu savo teiginiu:

- „Krikščioniškas“ ir „bažnytinis“ negali būti vartojami tarpusavyje.
- Jo asmeninė koncepcija, paskelbta Amoris Laetitia išnašoje, nėra Bažnyčios Magisteriumas.
- „Amoris Laetitia“ yra apgailėtinas situacijos etikos pavyzdys, kurį pasmerkė pats Pranciškus, tačiau pats tam tikrose situacijose leidžia daryti nuodėmingus poelgius, kaip neištikimybė.

Kito klausimo kontekste Pranciškus vėl skelbė ir propagavo situacijos etiką teigdamas, kad „nėra jokių galutinių ir visada galiojančių taisyklių“ – tezė, kuri tarsi panaikina dešimt Dievo įsakymų.

Likę jo pareiškimai buvo apie kairiųjų pažiūrų politiką ir problemas, kaip klimato „aliarmizmas“ („planetos išlikimas yra pagrindinė tema“), masinė imigracija („pabėgėliai yra atliekos“), prekybos žmonėmis skatinimas („Viduržemio jūra paversta kapinėmis“) ir valstybių sienų paralelė, kuri tariamai nurodo tėvų ir vaikų atskirtį kaip Herodo nurodymą išžūdyti visus Beatliejaus kūdikius.

Paveiksliukas: © Mazur, CC BY-SA, #newsOwnzodphup