Atsakymas Viganui? Vyskupas Šneideris pateikė savo II Vatikano susirinkimo tezes
Šis tekstas yra atsakymas į arkivyskupo Vigano reikalavimą visiškai atsisakyti Vatikano II susirinkime svarstytų klausimų.
Šneideris pabrėžia, kad susirinkimą galima ir kritikuoti, ir ištaisyti. Pavyzdžiui, Pijus XII 1947 metais paskelbė, kad Švc. sakramento galiojimui būtinas tik rankų sudėjimas ir pašventinimo malda. Taigi jis paprieštaravo Florencijos susirinkimui, kurios teigimu, taurės perdavimas taip pat priklauso šio sakramento klausimui.
Eugenijus IV (1446) ir Vatikanas I (1870) pasmerkė Konstanco susirinkimo dekretą „Frequens“, kurį 1425 metais patvirtino Martinas V, pagal kurį taryba yra viršesnė už Popiežių.
Todėl Šneideris siekia išspręsti šias II Vatikano susirinkimo problemas:
- tvirtinimas, kad religijos laisvė yra Dievo valia suteikta teisė praktikuoti netikrą religiją;
- tvirtinimas, kad Kristaus bažnyčią galima atskirti nuo katalikų bažnyčios, o pirmoji „išliktų“ antrojoje;
- susirinkimo požiūris į nekrikščioniškas religijas ir pasaulį.
Šneideris pabrėžia, kad II Vatikano susirinkimas aiškiai nenorėjo pateikti neklaidingų mokymų, save laikė sielovados susirinkimu, tačiau iš esmės buvo klaidinantis. Jis tai įrodo Pauliaus VI pavyzdžiu, kuris jautė poreikį paskelbti aiškinamąjį raštą apie dogminę konstituciją „Lumen Gentium“.
Vatikano II susirinkimo potvynio istoriją Šneideris apibūdina kaip „katastrofišką“. Jis giria Šv. Pijaus X brolijos įkūrėją, arkivyskupą Marcelį Lefebvrę kuris griežtai kritikavo Vatikano II susirinkimą ir savo nuoširdumą sulygino su kai kurių didžiųjų Bažnyčios Tėvų vardais.
Šneideris kritikuoja Bažnyčios vystymąsį dar prieš II Vatikano susirinkimą. Benediktas XV (+1922) pradėjo vyskupų infiltraciją su pasaulietine ir modernistine dvasia, kuri vis augo ir plėtėsi iki pat susirinkimo.
Taip pat Jonas XXII (+1963), kurio Šneideris nelaiko modernistu, parodė savo nepilnavertiškumo kompleksą pasauliui, tačiau „tikrai“ turėjo gerų ketinimų, tikina Šneideris.
#newsBcxtlsfxbf
